1944 m. vasarą po karo nusiaubtą, išdegintą Vilnių vaikščiojo dvi moterys. Vienai jų, dailininkei Sofijai Urbonavičiūtei-Subačiuvienei, naujosios miesto administracijos buvo leista fotografuoti architektūros paminklus. Antroji, taip pat Stepono Batoro universiteto auklėtinė, etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa, skubėjo paskutinį sykį apeiti ir įsidėmėti kiekvieną brangaus miesto kampelį. Tą vasarą Vilnius buvo, bet jo ir nebuvo. Žydų geto vietoje riogsojo juodi griuvėsiai ir nė vieno gyventojo. Bombardavimų nušluotas stoties rajonas. Sprogimų iškandžiotas Pilies bokštas. Sušaudyti namai ir bažnyčios. Pamėkliškos langų kiaurymės. Kažin kas tebegyvena čia, praslenka gatve tarsi šmėkla, taria žodžius, dažniausiai pusbalsiu. Fotoaparatas vis spragsi, kadras po kadro skelbia liūdnąją sužeisto miesto grožybę. Užrašų knygelė ilgesingai gaudo vaizdus ir akimirkas, praeivių veidus, skaičiuoja netektis, nuolatos išsiduoda be galo mylinti visa, kas čia šimtmečiais susidėlioję ir užaugę.