Matau savo ankstyvųjų tekstų naivumą bei kiek didoką pasitikėjimą romantine literatūros tradicija, tačiau prisimenu, kokie kūrybingi buvo tie tapsmo metai, kai, rodos, kiekvienas kiemo akmuo alsavo poezija. „Veik visa ši knyga parašyta naktimis. Rinktinės dviejų dešimtmečių naktys. Jos sudaro tokią svarbią manęs dalį, jog nežinau kas būčiau be jų. Nenorėčiau, negalėčiau be jų, ačiū Dievui - ir neprivalau. Ir seni mano eilėraščiai kažkaip švelniai, tačiau tvirtai saugo tą laiką, jau išverstą iš valandų į sakinius. Ir atblizga iš visos praeities tamsos, lyg dideliam dulsvam kambary, besikaupiančio ryto įžiebtas, blizgėtų stalo sidabras. “ (Knygos autorius)