Fotografija jau pati savaime yra kitoniška mūsų patiriamam laikui, juk ji nurodo į tai, kas jau buvo ir nebebus patirta. Iš čia ir visas sielos maudulys fotografijos akivaizdoje. Fotografija tarytum sako: tai jau prarasta, bet pabandyk, įsijausk ir galbūt atgaivinsi praeitį. Blaškydamiesi tarp dabarties ir praeities nostalgijos, mes atsakymų ieškome fotografijose, todėl taip artimos tampa gatvėje purvinus savo batus plaunančios kažkur Rusijos provincijoje pasimetusio universiteto studenčių rankos ir grakščios jų blauzdos. Mes skrendame kaip tas kūdikis saugioje motinos pažastyje, gūžiamės kartu su sovietinio "gaziko" keleiviais jo "kūzave" ir šitaip dar kartą patiriame juodai balto fotografinio vaizdio galią, kurią daug dešimtmečių puoselėja Ričardas Dailidė. Nes žinio fotografinį laiko, vaizdo ir gyvenimo jungties burtą.