Ši knyga - tai siekis rekonstruoti XX a. pradžios Vilniaus dailę, nušviesti jos pobūdį ir funkcionavimą to meto visuomenėje. Tą padaryti nelengva, nes net kelios tautos turi savas, skirtingas šio miesto praeities vizijas, auras. Lietuviams - tai jų valstybingumo simbolis, didžiųjų kunigaikščių miestas, prarastoji, išsvajotoji sostinė, lenkams - vienos gražiausių jų kultūros epochų - romantizmo lopšys, žydams - „Lietuvos Jeruzalė“. Vilniaus dailės reiškiniai nagrinėjami to meto Europos meno kontekste, akcentuojami glaudūs ryšiai su Vakarų meno procesais, naujųjų krypčių - modernizmo, estetizmo, simbolizmo pasirodymas, pirmieji avangardinio meno žingsniai. To meto dailė pristatoma kaip dinamiškas pakilimas, atvirumo įvairioms kultūrinėms vertybėms laikotarpis. Monografija paremta gausia lig šiol nepublikuota medžiaga, nuotraukomis ir dailės kūrinių reprodukcijomis.