Monografijoje analizuojamos senovės Egipto, Graikijos, romėnų, žydų bei krikščioniškoji teisingumo koncepcijos, jų įtaka Vakarų teisės tradicijai. Nurodant bendrus šių koncepcijų bruožus, atskleidžiami universalūs antikinės ir šiuolaikinės teisingumo sampratos elementai. Remiantis šiais elementais, kritikuojamos šiuolaikinės teisingumo sampratos reliatyvinimo tendencijos bei pagrindžiamas teisės ir teisingumo sąveikos būtinumas.