Nacionalumas vėl tampa išskirtine laiko žyme. Stengdamiesi išsivaduoti iš visa apimančio globalizavimo, kosmopolitinės orientacijos ir visuotinio unifikavimosi proceso, kaip begalinio, alinančio ir pražūtingo labirinto, kuriame prarandamas erdvės suvokimas, laiko pojūtis, vertybinės nuostatos, daugiausia dėmesio skiriama autentiškam tapatumui.