Tai jau ketvirtoji poeto, dramaturgo, kritiko ir publicisto Liudviko Jakimavičiaus poezijos knyga.

Savitoje eilėraščių apysakoje kuriama keisto žmogaus vardu Elis gyvenimo istorija – nuo gimimo iki numanomos pabaigos. Susipina kasdienybė (su ryškiai laiko ženklais) ir ypatingi regėjimai, proza ir lyrika, konstatavimų kalba ir originalus vaizdingumas.
Kiekvieno gyvenime būna tokių aitrių epizodų, į kuriuos taip įsijaučiame, kad jie lyg rūdys įsiėda į veidą, į akis, į šypseną, kalbą. Po to jau nebeduoda ramybės ir ima persekioti kaip lemtis, kuri nebepaleidžia. Eliui - tai pirmoji nelaiminga meilė, o visa, kas vyksta vėliau - yra tik mažesnių ar didesnių pralaimėjimų virtinė su nuopuoliais ir retom nušvitimo, nuskaidrėjimo akimirkom, kai ta nelemta lemtis tarytum palieka mūsų personažą ramybėje, tačiau kiekvieną akimirką tyko, paspendusi savo pelekautus.
Ilgai svarsčiau apie šios knygos žanrą – kas tai? Eklektiška įvairių žanrų sangrūda? Ko čia- daugiau – poezijos ar prozos? Ar įmanoma sulydyti į vientisą aidėjimą skirtingas kalbėsenas, dualistines realybes: „prieš tai“ ir „dabar“, šioje ir kitoje upės pusėje? Greičiausiai neįmanomą, kaip ir įsivaizduoti absoliučiai harmoningą personažą. Jei pavyktų tokį sukurti, jis varytų vien nuobodulį. Ir ši neįmanomybė labiau guodžia nei liūdina, nes tobulas yra tik tas, kurio vardo čia neminėsiu - tasai, kuris stebi, šypsosi ir liūdi, keliaudamas Elio pralaimėjimo istorijų paraštėmis, kartais pasislėpdamas ir vėl išnirdamas iš už debesies atsisėda šalia, kad mūsų Elį persekiojanti lemtis netaptų nepakeliama. Elegiškas pralaimėjimų liūdesys juk gražesnis už siautulingą pergalių džiaugsmą. Fragmentiškai, vienu rakursu-pamėginau „apsakyti“ keletą savo antiherojaus gyvenimo istorijų, todėl ir žanras  - eilėraščių apysaka.
Liudvikas Jakimavičius