Romane vaizduojamas nevilties ir įtūžio kupinas postsocialistinio provincijos miesto „prarastojo“ jaunimo vidinis gyvenimas. Pasakojimo ašis – merginos palikto „urlagano“ vidinis monologas, gausiai nusagstytas kultūrinių aliuzijų skiautėmis, socialinio protesto raiška, negailestingai parodijuojamu popkultūros, „gyvenimo būdo“ žurnalų, televizijos šou stiliumi. Šio stiliaus klišės, virtusios „autentiška“ herojų kalba ir jų problemų aiškinimosi būdu, savaime kuria žiaurios socialinės satyros efektą.