„Pranciškus Asyžietis - ištisa mįslių ir paradoksų grandinė. Poetai ir menininkai, pacifistai ir „žalieji“, mistikai ir vargdienių gynėjai, aršūs bažnytininkai ir ne mažiau aršūs antiklerikalai, humanistai ir maištininkai, atgailautojai asketai ir gyvenimo džiaugsmo šaukliai - jie visi nori rasti (ir nesunkiai randa) ką nors sava asmenyje to, kuris geidė būti pats mažiausias ir nereikšmingiausias.

Iš tiesų neturime kito Bažnyčios šventojo, kuris būtų toks simpatingas ir tinkamas kiekvienam, kuris krikščionybės istorijoje dairosi pavyzdžių ar įkvėpimo“. (Julius Sasnauskas)